Anotacija

„Drakula“ — vienas iš geriausių siaubo literatūros kūrinių. Romano įvykiai pateikiami dienoraščių ir laiškų forma. Pagrindiniai veikėjai, remdamiesi patirtimi, išmintimi ir mokslo laimėjimais, netausodami jėgų, kovoja su paslaptinguoju vampyru.

 

Anotacija
Slidžiame kaimo kelyje vairuotojas nesuvaldo furgono ir šis nuslysta į pakelę, užkliudydamas jodinėjančią paauglę. Mergaitė, Greisė Maklin, ir jos žirgas Piligrimas stipriai sužeidžiami. Sužeidžiami ne tik jų kūnai, bet ir sielos: po avarijos netekusi kojos, Greisė vis labiau užsisklendžia savyje, o nešvariame kaimo tvarte įkalintas Piligrimas tampa nebesuvaldomas ir agresyvus. Veterinarai, praradę viltį sutramdyti žirgą, siūlo jį pribaigti, tačiau mergaitės motina, garsi žurnalistė Anė Maklin, nusprendžia rizikuoti viskuo, ką turi, ir, prievarta įsisodinusi dukrą bei pasiėmusi Piligrimą, išvyksta į Montaną ieškoti neįtikėtinomis galiomis garsėjančio vyro, Tomo Bukerio, gebančio švelnumu pasiekti ir nuraminti visų kenčiančių būtybių sielas.
Per kelias savaites pasikeičia ne tik mergaitės ir jos žirgo, bet ir visų kitų gyvenimai... (Skaityti toliau)

Evaldas Jansas – garbus keturiasdešimtmetis. Evaldas Jansas – neprognozuojamo charakterio skandalistas. Evaldas Jansas – šiuolaikinio meno kūrėjas. Ir, nenustebkite, o jaunieji literatūros mylėtojai, Evaldas Jansas – rašytojas. Jo knyga „Odė rutinai“ pasirodė įpusėjus dutūkstantiesiems. Pasirodė ne kaip atskiras kultūrinis objektas, o kaip didesnio projekto dalis – jo personalinės parodos paįvairinimas Šiuolaikinio meno centre. Ten įsigijau knygą, nors ji labiau priminė aptriušusią kokio pietryčių Lietuvos rajono telefonų knygiūkštę. Teneapgauna jūsų puslapių skaičius: knygos formatas yra ¼A4. Tad ji visai gražiai kiūtojo užpakalinėje mano džinsų kišenėje, kol aš nuoširdžiai grožėjausi E. Janso šedevru - „rozačka“ iš apdaužytų butelių. 

Internete, deja, nenurodant citatos autoriaus, teigiama: „Odė rutinai – kasdienybės tėkmę fiksuojantis naratyvas, kuriame spontaniškai (su keiksmažodžiais, šnekamosios kalbos leksika bei intonacijomis) užrašyta poros metų autoriaus gyvenimo atkarpa. Pabrėžtinai asocialus knygos personažų gyvenimo būdas yra jų maištas prieš individualybę niveliuojančius buržuazinius standartus, mieščionišką rutiną: tačiau ilgainiui pats maištas tampa rutina“. Kalbant paprastai, knygoje negvildenamos aukštos materijos, nors bandoma išlaužti tam tikrą filosofiją. Pats E.Jansas interviu ėmėjui J. Valatkevičiui yra pasakęs štai ką: „Kūryboje vadovaujuosi pozicija, kurią pavadinčiau egzistenciniu romantizmu. Tai tokia estetinė nuostata, kur vidiniai išgyvenimai, jausmai yra reakcija į socialines problemas, moralinį būvį, kultūros procesus, archetipus ir simbolius...“ Atsivertęs „Odę rutinai“ jau pačioje pradžioje randu šio gražaus manifesto patvirtinimą: „Begeriant iš tų nužiūrėtų butelių, kažkas ima raižyti, spausti, pradedi springti, užsikosėjus – lyg šūdas iš šiknos (sielos) – rašymas. Rašyti, kad neišprotėtum, be ką, kas ant seilės... (p.6). 
(Skaityti toliau)

Romane „Vanduo nemoka kalbėti“ („Ciklonas“) meilės istorijos keliauja į pasakojimo paraštes, pirmą planą užleisdamos mažo miestelio kasdienybės vaizdams. Iš pirmo žvilgsnio – miestelis kaip miestelis, tačiau štai vieną dieną netoli jo neaiškiomis aplinkybėmis dingsta jaunuolis, ir vietinė žurnalistė, sujaudinta motinos ašarų, pradeda vynioti įtarimų siūlus. Pasirodys, jog nuošalusis miestelis anaiptol nėra toks provincialus: korumpuotų jo valdininkų darbelių gijos veda į sostinė ir dar toliau - į užsienį, kuriame šiais laikais taip patogu ir gera slėptis bankų sąskaitomis apsirūpinusiems nusikaltėliams. Ar tai romanas, kuriame išaiškės teisybė? Žinoma – juk nevalia palikti neišnarplioto detektyvinio siužeto. Tačiau „išaiškėti“ nereiškia „nugalėti“. Žurnalistė, įsitraukusi į bylos tyrimą, galiausiai nuleidžia rankas ir tyliai pasitraukia į didmiestį, į valdišką darbą, kuris kainuoja mažiau nervų ir yra kur kas geriau mokamas. 

Romaną visuomeniniu požiūriu galima būtų įvardyti pesimistiniu: beviltiška šiuolaikinės jurisdikcijos liūne kovoti prieš puikiai jame besijaučiančią korupciją. Tiesa tokioje visuomenėje, autorės požiūriu, triumfuoja nebent atsitiktinai. Jeigu tik atsitiktinumu galima pavadinti žmogaus sąžinę... Turbūt jau galima?

„Akmeniniai Avondalio namai“ - apgaulingai paprasta knyga. Tokių nūdienos lietuvių literatūroje ne taip ir daug. Reflektuojami dalykai nėra užgožiami siužetinėmis vingrybėmis, šokiruojančiais būties ekscesais. Iki apnuogintos esmės išgrynintas tekstas. Kiek primena M. Kunderos „Tapatumą“. 

Pasakojime rutuliojamas archetipinis išėjimas iš gimtų namų. Tačiau jis nėra primityviai „lietuviškas“. Priešingai, apysakoje dominuojantys vardai (Gvendolina, Ostinas, Klarisė) orientuoja į kitos kultūros patirtis. 
Pagrindinė veikėja Gvendolina auginasi baimes ir ruošiasi kelionei į kitą, priklausančią ne jos gimtajai Pertakei, erdvę. Kam toji kelionė reikalinga? Jai? Gvendoliną užauginusiems Ostinui ir Klarisei? Klausimas kartu ir retorinis, ir metafizinis. Kam apskritai reikalingas išėjimas į pasaulį: jį savaip paženklinti, subręsti, patirti jo grėsmę? Gvendolina ją patiria. Ar tą patirtį ištveria? Ir taip, ir ne. Ji grįžta ten, iš kur išėjo, – į paslaptingąją, akmenimis nuklotą Avondalio salą. Akmenys, kaip ir žmonės, turi atmintį. Kūrinyje jie tampa žmogiškųjų vertybių ir moralės simboliais (Ostinas renka savo krikštamotei akmenis, kad ši pasveiktų). 

Siužetinė linija, kuomet Gvendolina tampa luoša bei iš niekad nematytos motinos sulaukia dovanų - invalidės vežimėlio, yra akivaizdi autorės pastanga savotiškai žaisti melodramatiškomis patirtimis. Tai kartu ir tam tikra skaitytojo provokacija. Toji neva melodramatiška patirtis apysakoje funkcionuoja kaip priemonė grobuoniškam pasauliui erzinti. Net ir luoša, Gvendolina jį laimi, mat, kaip teigia Jose Ortega Y Gasset, gyvenimas pasaulio nepasirenka, jis tik prabėga tam tikrame apibrėžtame pasaulyje tam tikru laiku. Gvendolinos bėgimas trumpas, bet gilus. Mažai kas tokį bepraktikuoja, nes kaip teigia senasis filosofas Ostinas: „Rieda akmenys, ima spindėti / Mano kūnas ištirpęs rasa“. Keisti, šiam, bet ne šio pasaulio žmonės. Ar drįsdami tokiais būti, jie sulauks skaitytojo dėmesio? Norėtųsi tikėti.