Jie vadinami įvairiai: žvaigždžių vaikai, indigo, krištoliniai vaikai. Jie pradėti pastebėti maždaug prieš 30 m. Jie turi keisti šalutinius požymius, tokius kaip didesnis atsparumas teršalams, tačiau padidėjusį jautrumą cukrui ir maisto priedams. Tai vaikai, gimę su meno, kalbų ir dvasinių dalykų pažinimu, įstabiu protu. Yra sakančių, kad tai naujo žmonių evoliucijos žingsnio šaukliai.Teorijos apie jų atsiradimą varijuoja nuo dvasių iš kitų matavimų iki dangaus išrinktųjų. Yra sakančių, kad jie buvo pagrobti ir pakeista jų DNR. 
(Skaityti toliau)

Nutikimą 1947 m. liepos mėn. Niu Meksikos valstijos Roswelle dažnai siejamas su galima ateivių erdvėlaivio avarija. Tas įvykis vis dar tebėra paslaptis. 

1947 m. liepos mėn. prie pat Roswell po smarkios audros naktį fermeris William W. "Mack" Brazel dykumoje rado sudužusį orlaivį, kurio neatpažino nė vienas vietinis gyventojas - ir net netoliese esančios karinės oro pajėgų bazės karininkai. Kareiviai surinko nuolaužas ir nuvežė į Wright Field, Daytone, Ohajo valstijoje, kur buvo keletas vyriausybinių laboratorijų.  

(Skaityti toliau)

"Fū naikintuvų", paslaptingų Antrojo pasaulinio karo metu regėtų skraidančių reiškinių tema yra, ko gero, labiausiai apleista ufologijos sritis. Kai tik buvo patirta, kad nežinomų skraidančių objektų istorija neprasideda garsiuoju 1947-ųjų birželio 24-osios Arnold regėjimu, buvo pasukta į NSO paieškas istorijos vingiuose [pvz., paskaitykite apie Toli papirusą]. 

  (Skaityti toliau)

 Chai Marko kalno papėdėje (Peru pietinė dalis, Puno miesto apylinkė) prieš dešimt metų dar gyveno žmonės. Dabar buvusio kaimo vietoje likę tik apgriuvę namai, skendintys piktžolių atvašynuose. Toks įspūdis, kad visi vietos gyventojai tą pačią valandą skubiai paliko savo namus.
  Visą šią istoriją išsiaiškinti padėjo turistai. Iš Arizonos valstijos (JAV) atvykusi turistų grupė klaidžiojo po Puno apylinkes ir grožėjosi puikiais spalvingais peizažais. Juos sudomino tas keistai apleistas kaimelis. Atvykę į Puno, amerikiečių turistai ėmė klausinėti miestiečių, kas gi atsitiko prieš dešimt metų prie Chai Marko kalno? Tai, ką turistai išgirdo, pranoko jų pačius fantastiškiausius lūkesčius.

  Žymus prancūzų rašytojas Viktoras Hugo su šeima 1851 metais politiniais sumetimais slapta paliko Paryžių ir kuriam laikui įsikūrė Lamanšo sąsiauryje esančioje Džersi saloje, tuo metu buvusioje Britanijos protektoratu. Rašytojas ir šeima apsigyveno pagrindinio salos miesto Sent Heljerio priemiestyje, Marin-Teras viloje.
  Šeima gyveno uždarai, bendravo tik su nedideliu draugų būreliu. Jame buvo ir žurnalistė Delfina de Žirardan, Viktoro Hugo jaunystės draugo žmona. Būtent ji paskatino žymųjį rašytoją susidomėti spiritizmu.

Kas yra geopatogeninės zonos ir kaip tos zonos veikia per jas nutiestais keliais riedančių automobilių vairuotojus? Dėl tam tikrų neigiamų žemės laukų poveikio tose vietose įvyksta daug avarijų, žūsta nemažai pėsčiųjų. Tam tikrose atkarpose dėl visiškai nesuprantamų priežasčių staiga gęsta motorai, "išprotėja" prietaisai, nei iš šio, nei iš to mašinos metasi į griovį ar į priešingo eismo juostą arba tiesiog atsimuša į nematomą kliūtį.

Kanalas, jungiantis Superion ežerą su kitais Didžiaisiais ežerais ir einantis per Soo užtvanką netoli Saulte Ste. Marie (Mičiganas), yra JAV ir Kanados siena ir todėl ties juo ribojami skrydžiai. Oro pajėgos kontroliavo jį 1953-iais. 

1953 m. lapkričio 23 d. Truax AFB antžeminė radarų stotis pastebėjo nežinomą "taikinį" virš Soo užtvankos. Buvo paskelbtas pavojus ir iš netoliese esančio Kinross aerodromo pakilo F-89 C Scorpion naikintuvas pilotuojamas 1 laipsnio leit. Felix Moncla, o užpakalinėje sėdynėje prie radaro buvo 2 laipsnio leit. R.Wilson.

Kas negirdėjo istorijų apie skraidančias "lėkštes", kurios dirgina kai kurių žmonių vaizduotę. Tačiau ne visi žino, kad tarp šimtų žmonių sukurtų aparatų, skirtų patekti ten, kur negali žmogus, yra ir skraidančios "lėkštės", kurios drąsiai skrenda ten, kur jokie kiti skraidymo aparatai anksčiau nenuskrisdavo. Jos gali skraidyti miestų gatvėmis, paslapčia su telekamera pažvelgti į langus ir lėtai nusileisti ant namų stogų. Tokie aparatai pradėti kurti daugiau nei prieš 50 metų. Jau 1947 m. birželio 2 d. vakarą Ruzvelo miestelyje (Naujosios Meksikos valstija) nusileido slaptas JAV į balioną panašus nepilotuojamas aparatas ir sukėlė sensaciją, nes žmonių buvo palaikytas nežemiškos kilmės neatpažintu skraidančiu objektu (NSO). Nuo to laiko daug buvo pagaminta ir slaptai išbandyta įvairių skraidymo aparatų o žmonės vis kūrė pasakas apie NSO.

Yra nemažai pasakojimų, kuriuose mirusieji padaro gerų paslaugų gyviesiems: įspėja juos apie gresiantį pavojų, nurodo, kur yra paslėptos vertybės ir netgi padeda išaiškinti piktadarius, žudikus. Antai yra labai vaizdingas pasakojimas, prieš porą metų išspausdintas Prancūzijos provincijos laikraštyje „France-Libre“, prieš tai pateikusiame savo skaitytojams seriją straipsnių apie parapsichologijos tyrimus, atliekamus Tulūzos universiteto laboratorijoje. Tai pasakojimas Paryžiaus architekto Fransua V. Apie įvykius, kuriuose jam atsitiktinai teko dalyvauti prieš 25 metus ir apie kuriuos jis iki šiol tylėjo.

Važiavęs iš turgaus ir pakliuvęs netyčia į partizanų ir stribų susišaudymą, valstietis N.K. iš lauksargių kaimo, netoli Šilalės, buvo nušautas paklydėlės kulkos. Arklys pats parvežė į namus vežime negyvo šeimininko kūną. 

Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažįstamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopėčių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant. Labai keistai tokiais momentais elgėsi šuo. Pririštas prie tvarto, nei iš šio, nei iš to imdavo inkšti, šokinėti vizgindamas uodegą – tarsi meilindamasis kažkam nematomam... „ Gaspadorius atėjo – pašnibždomis sakė motina nemiegantiems, šių garsų besiklausantiems vaikams. Ūkį apžiūri...“ Nepadėjo nei maldos, nei pakartotinai užpirktos gedulingos mišios. „ Be išpažinties, be nuodėmių atleidimo mirė...“ – dūsavo motina. Galų gale vieną vakarą mirusiojo sūnus Jurgis, jau subrendęs, bet ne-labai rimtas bernas – mėgdavo ir alučio, ir naminukės patraukti, ir patriukšmauti – neiškentė: „ Ko tau čia reikia, tėvai ? Ko čia vaikštai, ko ieškai, ko ramybės neduodi visiems ?! – šūktelėjo garsiai. Mat buvo tik ką grįžęs iš vakarėlio, kiek įkaušęs. Atsakymas buvo staiga oru prašvilpęs ir į siena ties Jurgio galva atsitrenkęs plaktukas, iki tol gulėjęs priemenėje esančioje dėžėje. Staiga prablaivėjęs ir gerokai išbalęs Jurgis į tą plaktuką ir dvi išsigandusias seseris, irgi jau subrendusias mergas, sėdėjusias prie stalo ir vakarieniavusias. Čia pat sėdėjo ir jo motina. Tad niekas iš jų negalėjo to plaktuko pro uždaras duris iš priemenės sviesti į kambarį... 

Gal supykęs ant nerimto sūnaus, gal dėl kitų priežasčių tėvas (tiksliau, jo vėlė) po to jau daugiau nebesilankė, durų ir kopėčių nebegirgždino. 

Tokių pasakojimų apie mirusiųjų neramias „dūšeles“, apie jų naktinius vizitus galima buvo prieš kelis dešimtmečius išgirsti kiekviename Lietuvos kaime. Nors tie vėlių ar vaiduoklių apsilankymai apčiuopiamos žalos ir nepadarydavo, vis dėlto ir artimiausi mirusiems žmonės nelabai laukdavo tokių lankytojų. Svečiai iš ano pasaulio nebūdavo laukiami ir geidžiami net ir tų žmonių, kurie juos gyvus labai mylėjo, kasdien su jais bendravo ir galvojo, kad be jų gyventi negalėsią. Nors, aišku, pasitaikydavo ir išimčių. Tik žinoma, kad pasimatymas su mylėto žmogaus vėle ar, kaip dabar sakoma, fantomu, neatnešdavo gyvajam didelio džiaugsmo ar laimės.

Maskvoje, Pliuščicho gatvėje, yra devynaukštis plytinis namas, kažkada priklausęs elitiniams CK (Centro komiteto) darbuotojams. Paskui namo pastogėje pradėjo rinktis to rajono valkatos, kelti ten orgijas ir netgi susikūrė laužą. Susirinkę namo gyventojai nusprendė įdėti užraktą ir duris į palėpę rakinti. Žinoma, palėpės gyventojų apie tai niekas neįspėjo. Valkatoms susikūrus laužą, sprogo palėpėje buvę dujų vamzdžiai. Žmonės šoko prie palėpės durų, bet jos buvo užrakintos. Vis labiau įsiliepsnojant ugniai, valkatos rėkė ir daužė duris. Kada ugniagesiai užgesino gaisrą, pastogėje rado aštuonis apdegusius lavonus.

Kaip praneša Associated Press naujienų agentūra, JAV valdžia ėmėsi visų priemonių, kad būtų aptiktos keisto JAV padangėje pastebėto lazerio spindulio atsiradimo priežastys. Spindulys pasirodė tuo metu, kai netoliese 2550 metrų aukštyje skrido keleivinis lėktuvas - stiprios šviesos spindulių pluoštas buvo aptiktas pirmadienį po to, kai pilotai nuo tarptautinio Cleveland Hopkins aerouosto jau buvo nuskridę 24 km.

Lazeris veikė kelias sekundes. Radaras sugebėjo užfiksuoti vietą, iš kurios klido spindulys - tai buvo Warrensville Heights vadinama vietovė. Pasak FTB atstovų, tam, kad lazerinis įrenginys būtų eksploatuojamas tokiame aukštyje, jis turėtų būti ganėtinai sudėtingas. Šiuo metų spec. tarnybų darbuotojai aiškinasi, kokie galėjo būti „lazerių šou“ iniciatoriaus motyvai: noras papokštauti ar kur kas rimtesni ketinimai.

Į paieškas įsitraukus policijai, apylinkę iššukavo ne viena mašina ir sraigtasparnis, tačiau niekas nieko nerado. FTB išreiškė susirūpinimą, kad lazerį naudoti galėjo teroristai, norėję laikinai apakinti pilotus. Beje, už neteisėtą lazerių naudojimą JAV gręsia iki 5 metų kalėjimo.

Naktimis kai kurie pastatai atgyja ir ima gyventi antrą, paslaptingą gyvenimą. Liudininkai būgštauja, kad juose įsikūrę vaiduokliai. 

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, garsėjanti įvairiais žygiais po šiuos vaizdingus parkus, galėtų rengti vilniečiams ir sostinės svečiams dar egzotiškesnę ekskursiją - pas Verkių vaiduoklius. 

LŽ pašnekovų teigimu, sename Verkių dvaro pastate, kur įkurtas Botanikos instituto doktorantų viešbutis ir Pavilnių bei Verkių regioninių parkų direkcija, vaidenasi. Vaiduokliai esą ypač suaktyvėjo po to, kai viešbutyje prieš penkerius metus mįslingai žuvo jauna moteris.